Šančių kaime, esančiame netoli Kauno, Lapių seniūnijoje, gyvenanti Maurukų šeima jau maždaug aštuoniolika metų augina uogas – iš pradžių tik braškes, vėliau dar ir šilauoges, avietes. Ūkis išmaitina šeimą ir yra puiki edukacinė priemonė – padeda vaikams suvokti, ką reiškia patiems užsidirbti pinigų. Dirba visa šeima Ūkyje dabar pats darbymetis. Kaip “Kauno dienai” sakė Zita Maurukienė, braškių sezonas jau į pabaigą, bet noksta avietės, šilauogės. Uogų šiemet labai daug, tai ir darbų gausu. Braškių sezonas jau į pabaigą, bet noksta avietės, šilauogės. “Uogas padeda skinti samdyti žmonės, nes patys niekaip nespėtume, – sako Zita. – Šiemet pritaikėme naujovę: žmonės gali atvažiuoti patys uogų prisiskinti. Sulaukėme labai daug pageidaujančių – patenkinti, jiems čia smagu, gamta, ir dar uogų prisiskina. Ėmėmės tokio eksperimento, nes neturėjome kitos išeities, vienu metu noko visos braškės – ir ankstyvos, ir vėlyvos. Buvo tokių plotų, kurių mes savo jėgomis nebepajėgėme skinti. Nusprendėme – geriau tegu nuskina kiti, nei kad derlius žūtų.” Maurukai ūkyje dirba keturiese – Zita su vyru Vytautu ir du vyresnieji vaikai: 25-erių ir 21-erių. Kiek gali pagal savo amžių prisideda ir du mažieji. Tiesą sakant, vaikai kadaise ir buvo pagrindiniai uogininkystės ūkio atsiradimo kaltininkai. Z.Maurukienei tokia idėja kilo norint vyresniesiems vaikams sukurti sąlygas užsidirbti pinigų, ir tik prieš kokius 10–11 metų visa tai išsivystė į rimtesnį verslą. Kai kas gal sakytų – neteisinga, vaikai turi be užmokesčio šeimai padėti. Tačiau Zita, kuri pagal specialybę pedagogė, mano kitaip. Už darbus namuose vaikams niekas pinigų nemoka. Tačiau darbai, susiję su šeimos verslu, yra apmokami. Ir galima sakyti, kad eksperimentas pasiteisino – vaikai tą skirtumą labai greitai suprato, o kartu ėmė noriai darbuotis ūkyje, pajuto pinigų vertę, užaugo darbštūs, kūrybingi, mokantis siekti užsibrėžtų tikslų. Svarbiausia – žinios Z.Maurukienė, baigusi Vilniaus pedagoginį universitetą, dar ne taip seniai dirbo pradinukų mokytoja. Tačiau prieš trejus metus su mokykla teko atsisveikinti, nes visur nebespėjo, o visus darbus atlikti norėjosi gerai. Kas sunkiau – ūkininkauti ar mokytojauti? “Nelyginami dalykai. Širdžiai mielesnis pedagoginis darbas, tačiau uogininkystės ūkis atneša didesnes pajamas. Tad tenka rinktis, kas suteikia tavo vaikams daugiau galimybių ir laisvės. Kitas klausimas – ar ilgai pakaktų sveikatos mėginant suspėti visur?” – sako moteris. Šiemet pritaikėme naujovę: žmonės gali atvažiuoti patys uogų prisiskinti. Jos vyras Vytautas Maurukas, pagal specialybę – technikas-mechanikas. Pasak Zitos, darbštus, energingas, mėgstantis naujoves – labai jomis domisi ir stengiasi pritaikyti ūkyje. Sugeba bet kokius darbus atlikti, tad didelė dalis darbų ir gula ant jo pečių. Ūkininkavimo pradžia abiem nebuvo lengva – teko daug ką bandyti pirmą kartą, mokytis iš savo klaidų, nes viešai prieinamos informacijos buvo gana mažai. Pora važiuodavo į Babtus konsultuotis su mokslininkais, lankė įvairius seminarus, skaitė knygas. Iki dabar važiuoja ir pas kitus ūkininkus, bendrauja, aiškinasi, kaip ką galima padaryti geriau. Pasak Zitos, tik per mokymąsi judi į priekį. Svarbiausia – žinios. Dabar ūkyje įrengta laistymo sistema, tai net ir sausa vasaros pradžia negąsdino. Sunkiau, kai lyja lietūs – prasideda problemos, įsiveisia puvinys. Tai paskatino šiais metais avietes pamėginti auginti šiltnamyje. Be to, tikimasi jas skinti ir tada, kai Lietuvoje praeis pirmosios šalnos bei laukuose neliks uogų. Tad aviečių mėgėjus pavyks džiuginti ir vėlų rudenį. Žiemą braškių plotai uždengiami plėvele, kad nenušaltų. Tada, pasak Zitos, ir šiokia tokia ramybė ateina. Nors, kai ūkyje ėmė auginti šilauoges, veiklos pakanka ištisus metus. Gaminti ir pardavinėti produkcijos iš uogų Z. Maurukienė sako neplanuojanti. Tam reikia nemažai investicijų: įrangą pirkti, uogų plotus plėsti, nes dabar iš auginamų nelabai kas ir lieka, viskas parduodama. O ir laiko papildomiems darbams vargu, ar pavyktų rasti. Moteris juokiasi – nors šeimyna uogas labai mėgsta, pernai, pavyzdžiui, braškių atsargų žiemai ji per visus darbus net ir nespėjo paruošti. Tad šiemet jau pasistengė iš anksto tuo pasirūpinti. Žiemai braškes, avietes ji dažniausiai tik sutrina su šiek tiek cukraus ir užšaldo, šilauoges tiesiog pila į maišelius ir šaldo. Sako, kažkaip ypatingai, net jei ir labai norėtų, tikrai neturėtų laiko uogų paruošti.
Skaityti daugiau: https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/uogos-ukininku-seimyna-ir-maitina-ir-padeda-suvokti-pinigu-verte-977842